Naujienos

Viename svarbiausių Graikijos poezijos metraščių „ΠΟΙΗΤΙΚΗ“ (liet. „Poezija“) išspausdintas straipsnis „K.Donelaičio “Metai”: lietuvių literatūros alfa ir omega graikiškai“. Jo autorius – Lietuvos ambasadorius Graikijoje Rolandas Kačinskas. Straipsniu dar kartą Graikijos skaitytojui pristatoma praėjusiais metais į graikų kalbą išversta ir išleista K.Donelaičio poema „Metai“ (kūrinį išvertė Sotirios Souliotis, išleido – leidykla „Saikspirikon“). Šį Lietuvos kultūrinės sklaidos Graikijoje projektą rėmė Kristijono Donelaičio draugija, Lietuvos ambasada Graikijoje ir Lietuvos kultūros institutas. Ambasadoriaus straipsnis du kartus per metus išleidžiamame Graikijos poezijos metraštyje „ΠΟΙΗΤΙΚΗ“ išspausdintas 2021 m. vasaros numeryje. Žemiau pateikiame „ΠΟΙΗΤΙΚΗ“  metraštyje pasirodžiusio ambasadoriaus R.Kačinsko straipsnio vertimą į lietuvių kalbą.

K.Donelaičio “Metai”: lietuvių literatūros alfa ir omega graikiškai

Graikijos skaitytojui lietuvių literatūra nėra gerai žinoma. Iš lietuvių į graikų kalbą išversta vos keletas Lietuvos autorių kūrinių. Todėl naujausias graikų kalba išleistas Lietuvos autoriaus darbas jau savame yra tam tikras literatūrinis įvykis, ir ypač jei kalba eina apie pasaulinio pripažinimo sulaukusį klasikinės lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemą „Metai“. (1977 m. Tarptautinė literatūros kritikų asociacija, bendradarbiaudama su UNESCO, įtraukė K. Donelaičio poemą „Metai“ į Europos literatūros šedevrų sąrašą).

Graikams – tai dar vienas naujas langas į Lietuvą, o jei konkrečiau – į Lietuvos žmogų. Ir nors per jį žvelgiama ne į modernų, bet švietimo epochos laikų lietuvį, be K.Donelaičio „Metuose“ apdainuotų personažų būtų sunku perprasti šiandieninių lietuvių dvasią, kultūrą, tradicijas bei jų subtilų santykį su juos supančia gamta. Poemoje aukštinami moralės principai, lygybė, darbštumas, vaizdingai piešiamas pirmapradės gamtos ir žmogaus paveikslas. Nepamirštami personažai su savo rūpesčiais, darbais, išgyvenimais, pasaulėžiūra ir prietarais, kartais net naiviu, bet savitu mąstymu, kuriuose galime atpažinti lietuvį ir šiandieninėse kasdieninio gyvenimo situacijose ir ypač jo sąlyčio su gamta akimirkose.

Tiesa sakant, K. Donelaičio poema „Metai“ iš dalies net pati formuoja šiandieninio lietuvio paveikslą ir ypač jo pasaulėjautą ir vidų: paklausk bet kurio lietuvio ir labai didelė tikimybė, kad jis jums atmintinai padeklamuos bent šias „Metų“ eilutes, išmoktas mokykloje įsisavinat pagrindinį lietuvių literatūros kursą:

„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą

Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės.

Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,

Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.“

Tokiu būdu K.Donelaičio poema „Metai“, tiek žymėdama grožinės lietuvių literatūros pradžią, tiek prisidėdama prie lietuvio pasaulėjautos formavimo ar net suteikdama filosofinio lietuvių mąstymo pradžią, yra lyg savotiška lietuvių literatūros alfa ir omega.

Iki Graikijos skaitytojo K.Donelaitis ėjo ilgai: pasaulyje „Metai“ primą kartą paskelbti 1818 m., nors patį kūrinį Kristijonas Donelaitis (1714–1780 m.) sukūrė XVIII amžiaus 7-ame - 8-ame dešimtmetyje. Graikų kalba tapo 16-a kalba, į kurią išversti K.Donelaičio „Metai“. Šį svarbų darbą atliko Salonikuose gyvenantis vertėjas iš lietuvių į graikų kalbas, didelis Lietuvos draugas Sotirios Souliotis. Knygą išleido leidykla „Saikspirikon“. Graikijai ruošiantis 200 metų modernios valstybės jubiliejui, „Metų“ pasirodymas graikų kalba tapo savotiška Kristijono Donelaičio draugijos, Lietuvos ambasados Graikijoje ir Lietuvos kultūros instituto dovana graikų tautai. Ji ja pasirinkta neatsitiktinai, o siekiant išryškinti įtaką, kurią graikų kultūrą turėjo K.Donelaičio kūrybai, o per ją – ir tolesnei lietuvių literatūros raidai.

Iš aukščiau pateikto posmelio akylesniam skaitytojui iš karto į akis turėtų kristi poemos „Metai“ eilėdara. Donelaitis vienas iš pirmųjų savo laikotarpio rašytojų savo kūryboje panaudojo antikinį hegzametrą. Apskritai, viską, ką šis didis lietuvių dainius rašė lietuviškai, rašė tik hegzametru. Donelaičiui rašyti lietuviškai hegzametru, reiškė lygiuotis į aukščiausios poezijos viršūnes. Kalbos žinovai teigia, kad K.Donelaičiui tikrai buvo nesudėtinga rašyti hegzametru, nes lietuvių kalba imli hegzametro eilėdaros principams. Lietuvių, kaip ir graikų kalboje, kirtis nepastovus, be to, lietuvių kalba, turinti ilguosius ir trumpuosius balsius bei skiemenis, yra analogiška senajai graikų ir lotynų kalboms.

Atitinkamai, vertėjui iš lietuvių į graikų kalbą taip pat nebuvo labai sudėtinga versti K.Donelaičio „Metus“. Pasak jau minėto Sotirio Souliočio, pagrindinis iššūkis verčiant kūrinį buvo perteikti poemoje apdainuojamų lietuvių vietos dialektą, bet ne ritmą - dėl kalbų panašumo, jį vertėjas galėjo pertekti taip, kaip rašė Donelaitis.

Skaitytojai palyginti kalbas galės čia pat, kadangi „Metai“ išleisti veidrodiniu principu: vienoje pusėje pateikiamas originalus tekstas lietuviškai, kitame – vertimas į graikų kalbą. Tai suteikia progą palyginti dvi didingas kalbas, kurios simboliškai susitinka hegzametre.

Įdomu dar ir tai, kad K.Donelaitis ne aklai kopijavo antikinį hegzametrą, bet jį pritaikė lietuvių kalbai ir taip praturtino hegzametrą dar vienu jo porūšiu.

Donelaičio susidomėjimas hegzametru atspindėjo to meto Europos kultūros, kuri įkvėpimo sėmėsi ir iš Antikos laikų pasiekimų, tendencijas. Kaip lietuvių literatūros pradininkas, K.Donelaitis daug nusipelnė, kad lietuvių literatūros tradicija formuotųsi vakarietiškos Europos kultūros lauke. Nors gimęs laisvo valstiečio šeimoje, bet vėliau pasirinkęs evangelikų liuteronų kunigo kelią ir nuo pat įšventinimo juo, 1743 m. iki mirties klebonaudamas mažoje lietuviškai kalbančios Prūsijos Karalystės dalies (Mažosios (Prūsijos) Lietuvos) gyvenvietėje Tolminkiemis, Donelaitis skaitė graikų ir romėnų filosofus Herakleitą, Demokritą, Plutarchą, Aristotelį, Seneką, rėmėsi jų teiginiais, išmanė graikų ir romėnų literatūrą, sekė švietėjiškos Europos literatūros ir kultūros tendencijas.

Savo veikla ir pastangomis budinti tautinę savimonę jis primena Graikijos ankstyvojo atgimimo veikėjus.

Kad geriau suprasti tuometinę lietuvių ir lietuvybės padėtį, reikia pažvelgti į to meto situaciją. Kaip minėta, Donelaitis gyveno ir kūrė Prūsijos karalystės dalyje, kur daugumą sudarė autochtonai lietuviai ar lietuviai, emigravę į šiaurės rytinę Prūsijos dalį iš kitapus Nemuno upės gyvavusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau - LDK). Po sąjungos su Lenkijos karalyste ir vieningos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos - suformavimo, lietuvių kalba po truputi traukėsi iš visuomeninio valstybės gyvenimo, užleisdama vietą lenkų kalbai. Dar daugiau: Donelaičio gyvenimo laikais, LDK, kaip ir Abiejų Tautų Respublika bendrai paėmus, draskoma karų su augančiomis galybėmis kaimynystėje, visų pirma Rusija ir Švedija, bei apimta visuomeninio sąstingio bei nualinta maro epidemijos, artėjo link savo saulėlydžio. Sąlygos skatinti tautinę savimonę LDK blogėjo, kol galiausiai po kelių iš eilės Abiejų Tautų Respublikos padalijimo visai išnyko.

Kiek kitokia situacija susiklostė Prūsijoje, kurioje, kaip protestantiškoje valstybėje, įtvirtinti su katalikybe kovojančią religiją buvo pasitelkta vietos žmonių kalba. Rytų Prūsijoje gimtoji kalba absoliučiai daugumai vietos gyventojų buvo lietuvių kalba. Paradoksalu, bet Rytų Prūsijoje, kurią valdė vokiečiai, lietuvių rašytojų formavimasis buvo intensyvesnis ir vientisesnis.

Tačiau nuo maždaug XVIII amž. pradžios ir ten lietuviškumui užėjo sunkūs laikai, germanizacija spartėjo, ir lietuvių kalba vis labiau traukėsi į užribį. Švietėjiško amžiaus idėjų paveiktas K. Donelaitis jautė pareigą budinti tautinę savimonę, neleisti dingti lietuvių kalbai, ir rašytiniu žodžiu įprasminti lietuvių buvimą ir savivertę. Ilgainiui, K.Donelaitis ir jo kūryba tapo lietuvių kalbos ir lietuvių tautos kūrybines galias liudijančiu ženklu, kaip stiprius kalbinis, kultūrinis argumentas tautos egzistencijai tęsti.

Kaip ir to laikmečio graikų tautos žadintojai, K.Donelaitis šiai misijai atlikti pasitelkė romantinius tautos vaizdinius ir tautos kultūrinio tęstinumo sampratą. Būdamas kunigu, jis, matyt, gerai suprato, kad tam, kad žodis virstų kūnu, jis turi būti ištartas ir užrašytas. Kaip ten bebūtų, yra žinoma, kad K.Donelaičio sprendimas rašyti lietuviškai buvo tikslingas, o jo susidomėjimas senąja graikų kalba ir antikiniais graikų kūriniais galėjo tapti paskata Donelaičiui pabandyti kūrybines lietuvių kalbos galimybes prilyginti graikų kalbai, kartu tarsi ir atkartoti Homero kūrybinį aktą – duoti pirmąjį lietuvių tautos epą.

Todėl neatsitiktinai kai kurie K.Donelaičio tyrinėtojai „Metus“ lygina su Homero epais „Iliada“ ir „Odisėją“. Toks palyginimas gali pasirodyti per daug pretenzingas, juo labiau, kad skirtingai nuo Homero pasakojimo apie Trojos karą, Donelaitis aprašo paprastus Prūsijoje gyvenančius lietuvius ir jų gyvenimą, kurių kasdienybės būtis, iš pirmo žvilgsnio, netinkama tema epui. Tačiau kaip pastebi Donelaičio sąsajas su Antika tyrinėjanti Dalia Dilytė, „Metuose“ aprašoma per istorijos virsmus jau prarastos lietuvių dalies likimas, jų gyvenimo visuma ir kova dėl išlikimo svetimųjų apsuptyje – ne tokia tragiška ir herojiška, kaip Trojos gynėjams, tačiau ne mažiau sunki ir alinanti kova. Pasak minėtos tyrinėtojos, Prūsijos lietuviai svetimai įtakai gali priešintis tik darbštumu, prisirišimu prie savo kalbos ir papročių, griežtu dorumu ir garbingumu. Tam reikia karžygiško atkaklumo, kantrybės ir narsos. Būrai turi be paliovos kautis su savo ydomis ne tiek dėl asmeninio tobulumo ar amžinojo išganymo, kiek dėl bendruomenės išlikimo.

Sąsajų su Antika įžvelgiama ir kitais “Metų“ aspektais.

Tematiškai, pagrindinė „Metų“ tema artima Hesiodo kūriniui „Dienos ir darbai“ ir Teokrito idilėms - daugelis Donelaičio tyrinėtojų laikosi nuomonės, kad šie autoriai ir jų kūriniai, kartu su Vergilijaus „Georgikos“, Donelaičiui buvo pirminiais pavyzdžiais, rašant „Metus“.

Poetiškai, „Metai“ artimi antikiniams kūriniams naudojamų metaforų, personifikacijų, analogijų ir hiperbolių, katalogų gausumu.

Artimos Antikai ir vaizduojamos pasaulio scenos. Kaip ir antikinėje visuomenėje, lietuvių gyvenimas “Metuose” vaizduojamas remiantis cikline laiko, istorijos ir gyvenimo samprata. Žmonių, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Visatos dėsniams. Kaip gamtoje keičiasi metų laikai, taip ir žmogus atkartoja juos: su pavasario stebuklu lietuviai dvasiškai atgimsta, vasarą jie kimba į darbus, rudenį pradeda naudoti gamtos duotas gėrybės, o tamsiais ir ilgais lietuviškos žiemos vakarais apmąsto savo būtį ir vėl rengiasi ateinančiam pavasariui - naujam metų laikų ir žmogaus darbų ciklui.

Iš to išplaukia ir kūrinio “Metai” pavadinimas.

Vertinant iš šiandieninio taško, matant, kad žmogaus ir aplinkos santykis darosi kaip niekados aktualus, „Metai“ be visa ko neša stiprią ekologinę žinutę. Poema verčia mus susimąstyti apie Žemės ateitį bei suvokti, kad gamtoje žmogus ir pasaulis yra vientisa ir neatsiejama kaip Dievo sodas.

Visa tai verčia manyti, kad Graikijos skaitytojui K.Donelaičio poema „Metai“ pasirodys artima ir verta gilesnio pažinimo, o per pažinimą ji taps dar vienu tiltu tarp lietuvių ir graikų tautų, suartindama dvi geografiškai tolimas, bet dvasiškai artimas tautas, kviesdama susijungti bendram tikslui, idant išsipildytų Donelaičio žodžiai:

„Sveiks, svieteli margs! [...]  sulauk dar daug pavasario švenčių!

Irgi, sulaukęs jas, vis sveiks ir drūts pasilinksmink.“

***

Lietuvos ambasadorius Graikijoje

Dr. Rolandas Kačinskas